AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Dailiai iškarpyti Lietuvos žemėlapio kontūrai

Dailiai iškarpyti Lietuvos žemėlapio kontūrai

Rugsėjis... Mokyklinis skambutis į klases sukvietė gimnazistus. Ore draikosi voratinklių meniški raštai, dega raudoniu šermukšnių uogos... Į tokią aplinką lyg ir vėl naujai įsipynė Pasaulio lietuvių metai, nes į klases sugužėję gimnazistai, tarsi diktuoja naujas veiklas, naujus užmojus... Su Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos menų mokytoja Inga Vagone, vėl įsigilinome į projekto „Lietuva mano širdyje“ tikslus ir turinį. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus nariai ir toliau šiam projektui kūrė tekstus. Prasminga bendrystė. Gimnazistų piešiniai ir literatūrinis žodis. Ir viskas gyvena čia, mano namuose, mano Lietuvoje...

 

Vida Papaurėlienė

Tėviškei

 

Mano tėviške, mielas kampeli, 

Taip dažnai mintimis sugrįžtu, 

Kur siūbuoja beržynas palaukėj, 

Obelėlė balta  prie namų...

 

Mano tėviške, ilgesio uoste, 

Tu buvai, tu esi man brangus, 

Kai pakilom lyg paukščiai į tolius, 

Kai mes išskleidėm savo sparnus...

 

Priedainis

 

Vis sugrįšiu, sugrįšiu gimtinėn – 

Senas kryžius prie kelio rymos...

Ir kai ašaros rasą nubrauksiu, 

Obelis prie vartelių pamos...

Atradau tavyje  savo kelią, 

Mano tėviške, meile mana...

Tu sušildai dienas, mano dalią, 

Ilgesys žydi dar širdyje.

 

Danutė Mažeikienė

 

Rokiškis – gražiausias mano miestas
Ir jokios čia paslapties nėra.
Aukštaitijos drobėje nupieštas
Molio grumsteliu, širdžių kaitra.

 

Su jautria istorija ir siekiais,
Ir svaiginančia dienų tėkme,
Kai palaimintą duonelę riekiam
Kvepiančią ir saule, ir žeme.

 

Kai sugrįžtam iš visų kelionių
Išsiilgę savasties gyvos,
Pasidžiaugt, kaip skleidžia šviesą žmonės
Gražinantys veidą Lietuvos.

 

Čia dvasia stiprus ramybės uostas,
Dievo dovana ir man, ir tau.
Laisvės vėjas ašarą nušluosto –
Gera, kad ir čia save matau...



Čia – pačių skambiausių posmų dainos,
Širviškam beržynų šnaresy...

Piešiniais langinių spalvos mainos,
Čia spalvingi esame visi.

 

Mūsų žemė čia. Brangiausias kraštas.
Čia – gimtų namų langų šviesa.
Kunigo Katelės kantriai neštas
Meilės vaisius mūsų širdyse.

Rokiškis – gražiausias mano miestas...

 

Reda Kiselytė

 

Čia alma mūsų gyvenimai

 

     Dailiai iškarpyti Lietuvos žemėlapio kontūrai.  Rokiškis... Mano miesto kontūrai panašūs į Lietuvos žemėlapį, į auksaspalvį klevo lapą. Koks nepaprastas spindesys, prasmingas žmonių veiklų kaleidoskopas, baigiama išausti Lietuvos kultūros sostinės idėjų pynė. Įraudusiais skruostais mums moja šermukšniai... Čia alma mūsų gyvenimai...

 

Irena Varnienė

 

Daugel amžių šita žemė mus nešiojo,

Dovanojo galimybę išgyvent,

Ji vieninteliai namai ir mūs tvirtovė,

Visų laukianti ir kviečianti sugrįžt.

Galvas už jos laisvę tūkstančiai suguldė

Sukilimuos, mūšiuos, lageriuos, tremty,

O miškuos žaliuosiuos, tėviškės pušynuos

Žuvo partizanai nelygioj pjūty.

Kad šios žemės ainiai džiaugtųs – mes lietuviai,

Gerbiantys istoriją, papročius senus,

Mylintys tėvynę, gamtą ir jos žmones,

Šeimininkai savo esam Lietuvos.

Kad tvarkytų šalį taip kaip savo kiemą,

Sąžiningai ,drąsiai ir perspektyviai,

Kad tarp jų žydėtų meilė ir vienybė,

Santarve didžiuotųs Lietuvos vaikai.

 

Jolanta Juodinytė

 

Kai ateisi išsivesk mane tyliai,

kad niekas daugiau negirdėtų,

kad pažinčiau tave iš krintančio lapo

kad pažinčiau iš vystančio žiedo,

kad užklotum lyg rūkas,

nusileistum lyg snaigė ant veido,

tarsi tylios rugpjūčio žvaigždės

slaptą taką tik man nušviestum.

Kai ateisi, dar leisk man pabūti

paukščio plunksna lengva ant palangės,

dar rasa ant žiedelio suvirpusio,

upės skubančios almančiu nerimu,

vaisiaus bučiniu tiesiai į lūpas,

gervių virtinėm ryto padangėje,

dar – šešėliu tą kaitrų vidudienį.

Kai ateisi...



Gražina Pitrėnienė

 

O mes po lapais, rudeniniais lapais
Ilgai širdy išliksime jauni.
Spalvoti vasaros vitražai slepias
Varinėj rudenio ugny.

Rudeniai debesys keliaus per dangų.
Žvaigždžių lietus vien kelią mums nušvies.

Akys voratinklių liūdnai žiūrės pro langą,
Kai rudens pirštai mūsų veidą lies.

Ir skrisime kartu su klevo lapais
Ligi jaunų, ligi jaunų dienų.
Pirma šalna rugsėjo veidą slepia
Tarp papilkėjusių palaukės akmenų.

* * * 

Šoka kardeliai už lango
Ant gelsvo rugsėjo tako.
Šoka kardeliai tango.
Vėjas į žiedus plakas.
Rinkit, surinkit rugsėjui
Saulės trupinius šiltus,
Kad mokiniai vėl suėję,
Pereitų rudenio tiltus.

 

Jolanta Augulienė

 

Ruduo ir žmogus

 

Vėl lyja, vėjas medį drasko,

Tuoj nebeliks auksinių žiburių – 

Geltonų lapų ant alėjos klevo...

Juos nudraskys ruduo, prabėgdamas keliu.

 

Jo kelyje ir parkai, ir alėjos, 

Jo kelyje ir tekantis vanduo

Upelio, kuris džiaugsmą sėjo...

Visus naikins ir šaldys tas ruduo.

 

Rudens kely žmogelis nusiminęs, 

Nežinantis, ar eiti, ar sustot.

Galbūt rudens nenuoramos lėkimas

Privers keleivį liūdną pagalvot...

 

Jis prisimins, ką vasarą pasėjo,

Kaip džiaugėsi, kad viskas augs, žydės.

Žmogus gyveno, kūrė ir mylėjo...

Ar tai ruduo sušaldyt sugebės?

 

Bet nepavyks sušaldyti žmogelio,

Nei jo jausmų, nei sielos numarint.

Supras keleivis, stovintis ant kelio –

Pasaulis miršta, kad pavasarį atgimt.

 

Reda Kiselytė

 

Kas pasikeitė šiandien?

     

     

      Sukasi ratu gyvenimo karuselė, bet problemos išlieka tos pačios. Tik kartos keičiasi... Žurnalistas, rašytojas Juozas Keliuotis  „Naujojoje Romuvoje“ 1934 metais rašė: „ ...štai, Kaune rasime aukštų valdininkų, ne tik neskaičiusių nė vieno lietuvių literatūros veikalo, bet dar nežinančių nė vienos mūsų rašytojų pavardės. Pavaikščiokim po naujus šešiaaukščius rūmus, ten rasime paveikslų, atgabentų iš Paryžiaus, Čekoslovakijos, Belgijos, Vokietijos, bet mūsų dailininkų (paveikslų nerasime). Retai užtiksime knygynus, o esamuose tik vieną kitą lietuvišką knygą pastebėsime. Rasim rusiškų, lenkiškų, vokiškų, visokio tarptautinio šlamšto, bet lietuvių literatūros šedevrai pelėja sandėliuose ir lentynose. Žvilgterėkim į mūsų kioskus: tuojau visur kris į akis vokiški ir rusiški magazinai, dviličiai 

Rygos romanai, pornografija, Segodnia. O lietuviška spauda, už kurią yra kritę tiek karžygių, nustelbta, paslėpta, kur ne kur nedrąsiai žvilgčioja tarsi gėdindamasi savo menkystės.“ Tokią realybę žurnalistas, rašytojas J. Keliuotis matė 1934 m. Sukasi laiko karuselė, o ką mes matome šiandien?

 

    Redos Kiselytės nuotraukose Deimantės Bimbaitės, Ignės Tunaitytės, Vilūnės Viduolytės ir Herkaus Kišūno piešiniai.

 

Medžiagą parengė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkė Reda Kiselytė

 

Čikagos lietuvių Rotary klubas kviečia į 11-tąjį g...
Naktį praleiskite viešbučio kambaryje, apsupti aug...
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
Ketvirtadienis, 17 Spalio 2019