AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Ieškojome vasaros žydėjimo...

Ieškojome vasaros žydėjimo...

Lietuvą apglėbė šviesus ir saulėtas vasaros žydėjimas... Rokiškio Juozo– Tumo Vaižganto gimnazijoje ir toliau vykdomas projektas „Lietuva mano širdyje“, skirtas Pasaulio lietuvių metams. Su šios gimnazijos menų mokytoja Inga Vagone, ieškojome vasaros žydėjimo.... Jis veržėsi, kunkuliavo per kraštus... Varčiau Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus veiklos kronikas, peržiūrėjau aplankus kompiuterio darbalaukyje. Rokiškėnų kūrėjų tekstuose nepaprastai daug meilės gimtajam kraštui. Tarsi balti žiedlapiai liejasi literatų mintys. Jos atviros, tikros, išgyventos širdimi. Ir visai nesvarbu, kokiame pasaulio krašte gyventų lietuviai... Šiluma ir meile gimtinei dvelkiantys tekstai, pasiektų kiekvieno kraštiečio pačius giliausius širdies kampelius... Kaip ir pasiekė mūsų širdis, šios gimnazijos ( Senųjų rūmų padalinio) III a klasės gimnazistės Ritos Jasiūnaitės karpiniai. Darbų autorės karpiniuose dominuoja gamtos tematika, o joje – beprotiškas kruopštumas, kantrybė ir atidumas. Labai ramiu tonu menų mokytoja Inga apibudino gimnazistę Ritą: „Labai nuoširdi mergaitė... Gilūs jos darbai.“ Žavėjausi jos karpiniais. Šviesus vasaros žydėjimas sklido iš gimnazistės kūrybos. Atrodo, kad kiekviena karpinio detalė apipinta  meile ir širdies šiluma. Tad literatūrinių tekstų ir karpinių dvasingumu dalinamės su Jumis...

 

Gražina Pitrėnienė

 

Unt  pasaulia krašta

 

Unt  pasaulia krašta

Gieda pilkas strazdas.

Visas strazda gesme

Keip iš švinta rašta.

 

Unt  pasaulia krašta

Teka upes sraunias.

Groja su kanklalam

Sesutėlas jaunas.

 

Pavelyk, strazdeli,

Da vienų gesmelį.

Aisiu pasiskloniat

Sava matinėlai.

 

Rasiu matinėlį

Linelius beraununt.

Rasiu matinėlį

Kupetėlį kraununt.

 

Pilkasai Strazdeli,

Na Kriaunų atskridįs,

Vargdienėlių godom

Giesmėse nušvitįs.

 

Pagedok, Strazdeli,

Džiuginki dūšelų.

Kamajų mestely

Kai dairais unt kelių.

 

Jolanta Juodinytė

 

Ten, kur snaudžia senas namas

Miesto pakrašty,

Rasim laukiant tėtį, mamą –

Šiluma širdy.

 

Kol pusnynuos miega gėlės,

Sodas sapnuose,

Lankosi nameliuos vėlės –

Pasaka tyra...

Kai pargrįžta kalbūs paukščiai,

Saule nešini,

Veriasi lyg žiedas baugščiai

Siela nerami:

 

Ak, kad niekad neužgestų

Šitas žiburys,

Kad vaikai visuomet rastų

Atdaras duris...                       

- - - - - - - - - - - - - - - - -

Nusileido juodas paukštis

Prie baltų langų

Nušalnojo širdį baugščią

Nevilties sniegu.

 

Žiburėlis mums gimtinis

Berusens sapnuos...

Vėtros skaudžios klykia, draskos

Vartuos... užkeltuos...

 

Jolanta Augulienė

 

Klajoju aš po savo gimtą kaimą.

Deja, takai užžėlę kai kurie...

Bet kojos pačios eina, lyg savaime.

Čia viskas artima, čia aš esu namie.

 

Čia, žvyrduobėj, tiek dūkom, tiek bėgiojom,

Alyvų kvapą gėrėm paslapčia,

Bijodami, kad nieks nesužinotų...

Bet bėgo laikas, pralėkė risčia.

 

Jau nebelakstom po balas per lietų,

Nebesikarstom, nebelaipom po medžius,

Nors kartais, rodos, taip labai norėtųs,

Kad grįžtų buvęs laikas vėl pas mus.

 

Norėčiau vėl paglostyt mūsų karvę,

Pavargus atsigult kvapnion žolėn.

Norėčiau paklausyt, kaip groja tėvo dalgis,

Kai verčia pievos žolę pradalgėn.

 

Jaučiu ir šiandien, kaip maloniai kvepia

Sukrautos šieno stirtos laukuose...

Vėl bėgu po darbų, kiek kojos neša,

Atsigaivinti šulinio vėsa.

 

Vandens gaivumą dar jaučiu ant lūpų –

Vaikystės skonis lydi nuolatos.

Jį visad jausiu, kad ir kur bebūsiu.

Prisiminimais grįšiu atgalios.

 

Vaikystės žemė... Ji pati gražiausia.

Malonūs jos visi garsai, kvapai.

Ir išsimaudyti Vyžuonoje mieliausia,

Nors daugel upių, jūrų išbraidei.

 

Todėl ir vėl einu per savo kaimą,

Pasitaškau Vyžuonos vandeny.

Vėl noriu, kaip kadais pajusti laimę

Ir uždaryti ją giliai širdy.

 

Danutė Mažeikienė.

 

Artojėlių žemė

Čia gimtasis kraštas. Tėviškė. Tėvynė.

Artojėlių žemė čia — Aukštaitija.

Basomis vaikystės takelius išmynę,

Amžinai išliekam surišti su ja.

Kiek ši žemė davė iškilių šviesuolių,

Neeilinio proto asmenų garbių.

Ir gražiausias sodžius, ir troba varguolių

Neišvengia laiko permainų svarbių.

 

Ta pati žemelė didvyrius augina,

Motinų nešioti ir piktadariai.

Laikas išsijoja, iškelia, skandina,

Laiko jūrą puošia dvasios švyturiai.

 

Jų dėka laimingi praeitį pažinę,

Jų vardus ir ainiai pagarbiai kartos,

Kas mylėjo Dievą, darbą ir Tėvynę,

Liks gyvi šviesiausioj atminty tautos.

Tėviškė. Tėvynė. Mielas, savas kraštas.

Artojėlių žemė čia — Aukštaitija.

Dainomis ataustas margas lino raštas,

Laisvę išnešiojus meilės žarija...

 

Vytautas Gasiūnas

 

Paveikslas

                    Vytautui Daščiorui

 

Spalvų harmonija užvaldė

Jausmus ir protą.

Žmogaus pasaulį keitė

Dienų nauja paklotė.

 

Ją spalvino

Marga pašvaistė.

Žara pabudino

Kitaip gi veikti.

 

Saulėgrąža pražydo

Drobiniam audiny.

Toks vaizdas dygo

Tik meno kūriny.

 

Irena Varnienė

 

Liepos šeštąją

 

Jau išmokom švęst valstybės dieną,

Jausti pakylėjimą širdy,

Kai melodijų vingrybės glosto klausą,

O nuo šokio skyla žiežirba asfalto grindiny...

 

Jau paliovėme verkšlenti ir raudoti,

Nors trumpam panirti šventės siautuly.

Tarsi broliai viens kitam šypsotis

Ir linkėti laimės akimis...

 

Jau išmokom dvasiškai pakilti

Virš materialumo ir buities,

Ir į sielą šventę įsileidę

Apkabinti širdimi visus...

 

Vida Papaurėlienė

 

Kaip niekad

 

Prie seno sodo žydi baltos liepos,

Jų svaigų kvapą dar dabar jaučiu...

Sugrįžt, pareit,  žinau, ir tu norėtum,

Kai dienos džiūsta ant išdžiūvusių akių.

Deja, išseko šulinys, takai užžėlė,

Tik liepos žydi kaip jaunystėje... Graudu...

Prie to akmens motulės margos gėlės:

Bijūnų, rūtų, net lelijų dar regiu...

Taip skauda... Tuštuma nutvilko širdį...

Rodos, tos liepos žydi vis balčiau,

Ir obelys nutilusios dar girdi,

Kaip po gimtinės medžiais aš verkiau...

Graudu, kad nėr... Kad jau žmonių neliko,

Kad svirtis rymo nenaudojama, tyli,

Kad liepos žydi taip baltai – kaip niekad,

Kad atminimai dūžta praeity...

Sugrįžt, pareit, žinau, ir tu norėtum,

Bet nieks nelaukia mudviejų čionai,

Aitrus prisiminimų vėjas šičia

Vėl veda ten, kur skiriasi keliai...

Tai kas, kad tie keliai ir skirias...Gaila...

Pelynais kvepia, dilgėm, ajerais,

Ir liepos žydi taip baltai – kaip niekad,

Čia amžiams liko tėviškės kerai...

 

Reda Kiselytė

Moterys ir klumpės

 

  Ant stalo medinė klumpė, padabinta lietuviško gintaro akele. Tai šeimos relikvija. Ilga ir paini klumpės gyvenimo istorija. Retkarčiais šeimininkė nušluosto ant suskeldėjusio paviršiaus susikaupusias dulkes. Klumpė jai primena praūžusią jaunystę, smagias gegužinių naktis.

  Deja, liko tik sugrubę pirštai ir sniegu išdabinti plaukai, o pro medinės klumpės gyvenimą akis praplaukė daugelio čia gimusių likimai. Moteris ir iš medžio gabalo išdrožta medinė klumpė... Jau ir klumpė gerokai suskilusi. Laikas nestovi vietoje. Pražyla moterys, suskeldėja medinės klumpės.

 

       Supynėme literatūros ir meno gijas į visumą. Prasmingas vasaros žydėjimas, o ir kiekvienas  dvasingumo ir kūrybos žiedlapis atnešė mums daug šviesių emocijų. Tėviškės kerai mus užbūrė. Meilė LIETUVAI gyvena...

 

Reda Kiselytė,

Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekos vedėja

 

Gamtos motyvai gimnazistės Ritos Jasiūnaitės karpiniuose. Nuotr. autorė R. Kiselytė.

 

Vašingtone įvyko Lietuvos tremtinių atminties akci...
Pilietinė iniciatyva „Tremties vaikų žaislai“ šių ...
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
Šeštadienis, 20 Liepa 2019