AL naujienos

Amerikos lietuvių dienoraštis

Tokios tokelės (16).  Šiupinys

Tokios tokelės (16).  Šiupinys

Reikia tiktai apgailestauti dėl ateityje nebeorganizuojamo tradicinio Mažlietuvių Užgavėnių šiupinio. Suprantama, jog dėl organizatorių metų naštos, sunku organizuoti ir asmeniškai atlikti eilę darbų, nors rezultatai ir būna patenkinami. Apsilankiusiems šiupinio pokylyje, ypač jaunimui, sunku suprasti organizatorių įdėtas pastangas, nors pats pokylis duoda tiktai džiaugsmo su gerais liekančiais  prisiminimais.

Paskutinis šiupinys. Prieš kalbant apie paskutinį šiupinį, reikėtų pakalbėti apie tikrą šiupinį. Juk, anais Donelaičio laikais, šiupinį ir kitokią „putrą“ valgydavo „šeimyna“ susėdusi ant medinių „benkių“ (pagal vietos tarmę, iš vok. Bank, liet. suolas) prie bendro stalo, laukdami kol šeimininkė ant jo padės bliūdą (dubenį, dažnai medinį) su šiupiniu. Aišku, kiekvienas šeimynos narys, ar jie buvo samdiniai bernas ar merga, visi laukė to momento kuomet galės kiekvienas savo mediniu šaukštu skanintis Užgavėnių skanėstu iš bendro dubens. Tai buvo „būriška“ tradicija, kuri įrodo anų laikų prasčiokų (žemesnis nei dvarponių luomas) gyvenimą. Valgant iš bendro dubens, diskriminacijos nebuvo. Juk neginčijama yra, kad tas šiupinys valgomas iš bendro dubens ar iš gražios porcelianinės lėkštės turi vienodą skonį, tiktai apetito požiūriu skiriasi. Aišku, buvo ir gražių porcelianinių lėkščių, skirtų tiktai ponams. Ponai tam ir buvo kad jie būtų ponais.

Bet ši senovinė tradicija turi ir savo įstatymus. Valgant iš bendro dubens, negalima su savu šaukštu siekti kaimyno pusėje pastebėtą riebesnį mėsos gabaliuką. „Papūnis“, šeimininkas, pastebėjęs tokį nepriimtiną elgesį, be jokio perspėjimo už įžūlumą nubausdavo nusižengusįjį savo medinio šaukšto smūgiu jam į kaktą. „Papūnio“ sprendimas būdavo galutinis ir neapskundžiamas. Vaikai sugebėdavo dažnai tarp savęs susipešti ir vienas kitam su mediniais šaukštais užvežti.

Atgaivinti anų laikų papročius, užsimojimas girtinas. Bet, yra klausimas: ar šiandieną nors vienas iš mūsų norėtų kabinti su savu mediniu šaukštu iš bendro dubens tą Užgavėnių šiupinį ar sriubą vadinamą bulviene?

Jeigu dubenyje likdavo šaukštas kitas maisto, tikriausiai su visu dubeniu atiduodavo, prie grandinės pririštam šuniui sargiui, kuris mielai tą dubenį ir išlaižydavo. Tvirtinti, kad taip būdavo – negaliu. Tvirtinti, kad taip nebūdavo –irgi negaliu.

Tokia buvo anų laikų kultūra, kuri laikui bėgant drastiškai pasikeitė. Praturtėjo ir prasčiokai. Kur anksčiau klebonėlis pasakydavo, kad jeigu moki poterius skaityti, mokslas nebereikalingas, esi tinkamas ūkio darbams. Retai kuris prasimušdavo į mokslus. Buvo laikai, kai tie prasimušę į mokslus savo tautą, savo kalbą niekino, ją lenkindami. O mes sakome jog lenkai lenkino Lietuvą. Garbė tebūnie tiem prasčiokam būram, nes tiktai jų dėka mes dar kalbame lietuviškai. Kalbame. Bet, tą kalbą mes patys ir naikiname atskiesdami ją svetimžodžiais.

Anų laikų šeimininkės sugebėdavo išvirti bet kokią košę su mažai taukų ją neprisvilindamos. Tai menas. Gal jos tą košę virdavo „mediniame“ puode? Šiandieną, jeigu šeimininkė verda košę ir ji prisvyla, kaltinkime kompiuterį, prie kurio ji per ilgai užsižiopsojo. Ai, kaltas tas Facebook ir jo paskalų skyrius.



Šį savaitgalį pradeda kursuoti Čikagos vandens tak...
Lietuvos ambasada subūrė Amerikos lietuvių verslo ...
 

Comments

No comments made yet. Be the first to submit a comment
Already Registered? Login Here
Guest
Pirmadienis, 23 Rugsėjis 2019