Neįvertintas trijų lietuvių valstybininkų žygdarbis


Lapkričio 14 dieną sukanka 80 metų, kai trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius, buvęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir valstybės turtų ministras prof. Jonas Pranas Aleksa ir buvęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, kunigas prof. Mykolas Krupavičius įteikė lietuvių pilietinės drąsos diplomatinį dokumentą – Memorandumą nacių okupacinei valdžiai.


                                                        Okupantai Lietuvoje

1940 m. birželio 15 d. į taikią Lietuvą, kurios žemė per amžius priklausė tik lietuvių tautai, įžengė okupacinė Sovietų Sąjungos kariuomenė. 1941 m. birželio 22 dieną į Lietuvą įsiveržė milžiniška okupacinė Vokietijos kariuomenė ir pakeitė sovietų okupantus, tačiau jų vykdomi darbai irgi buvo siaubingi. Naciai buvo įsitikinę savo absoliučia pergale ir nenorėjo pakęsti kitaip manančių, o tuo labiau – protestuojančių prieš jų režimą. Viešai protestuoti prieš skriaudas, daromas Lietuvoje, išdrįso tik trys iškilūs lietuviai – Pirmosios  Respublikos kūrėjai: trečiasis Lietuvos Respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius, buvęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir valstybės turtų ministras prof. Jonas Pranas Aleksa ir buvęs Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, kunigas prof. Mykolas Krupavičius.

1942 m. lapkričio 14 d. dr. K. Grinius, prof. J. P. Aleksa ir prof. kun. M. Krupavičius įteikė  Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune Teodorui Adrianui fon Rentelnui. Šiame istoriniame Memorandume trys žymūs Lietuvos valstybininkai išdėstė vokiečių okupuotos Lietuvos valstybės ir mūsų krašto žmonių beviltišką padėtį ir lietuvių tautos pasiryžimą. Jame rašoma: ,,(...) Šiandien lietuvių tauta yra pastatyta į tokias sąlygas, kuriose ji neturi jokios oficialios institucijos, jokios visuomeninės organizacijos, kuri galėtų pareikšti jos nusistatymą opiais ir svarbiais lietuvių tautai klausimais. (...) Esame visiškai įsitikinę, kad mūsų nuomonė šiuo klausimu visiškai atitinka ir plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą. (...) Vokiečių grąžinimą į Lietuvą mes laikome Lietuvos kolonizacijos vokiečiais pradžia. (...) 

Lietuvių tauta yra labai sujaudinta aukščiau paminėtų Lietuvos kolonizacijos reiškinių ir visur pradeda jausti vokiečių administracijos veiksmų nesuderinamumą su pagrindiniu lietuvių tautos siekimu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kuriai jokios aukos lietuviui nėra didelės, ir išlaikyti savo žemę, už kurią jis yra amžiais kovojęs. (...) Ūkininkų iškėlime verčiami dalyvauti apskričių viršininkai, žemės tvarkytojai, policija ir net lietuvių savisaugos batalionai – visa tai daroma naudojant grasinimus ir prievartą. 

Suprantama, kad verčiamų dalyvauti tame darbe lietuvių valdininkų padėtis darosi morališkai nepakenčiama. Lietuvių tauta su dideliu susijaudinimu klausosi žinių apie masinius lietuvių ir lenkų ūkininkų iškėlimus iš jų ūkių ir namų. Lietuvių tauta negali pritarti tokioms priemonėms, lygiai kaip ji nepritaria priemonėms, taikomoms Lietuvos žydams. (...) Lietuvis yra organiškai susigyvenęs su sava žeme ir ją pamilęs. Atplėšimas nuo žemės yra jo moralinė mirtis. (...) Šių minčių vedami, mes prašome: (...) Sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją. (...) Grąžinti iškeltiems ūkininkams jų ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę.“


                            Memorandumo dvasia ir šviesa sutelkė lietuvius žygdarbiams

Memorandumo signatarai – dr. K. Grinius, prof. J. P. Aleksa, prof. kun. M. Krupavičius šiame lietuvių tautos savigarbos ir pilietinės drąsos diplomatiniame dokumente labai aiškiai įvardijo, kad jų pareikšta nuomonė pilnai atitinka plačiosios lietuviškosios visuomenės nusistatymą. Memorandumo pradžioje trys iškilūs Pirmosios Lietuvos Respublikos politikai pabrėžia 1940 m. Sovietų Sąjungos valstybės įvykdytą nepriklausomos Lietuvos valstybės okupaciją. Pateikiami konkretūs okupantų vokiečių piktadarybių faktai, nušviečiama kolonistinė, rasistinė nacių politika lietuvių ir kitų visų Lietuvos gyventojų atžvilgiu. Memorandume aiškiai pabrėžiama, kad už vokiečių administracijos neteisėtų reikalavimų nevykdymą lietuvių pareigūnams buvo grasinama didelėmis bausmėmis. Šios bausmės tos ir mūsų kartos Lietuvos gyventojams labai aiškios – tai mirties fabrikai – koncentracijos stovyklos...  

Memorandumo signatarai drąsiai įvardina pagrindinį lietuvių tautos tikslą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę – ir nedvejodami pasako apie mūsų lietuvių tautos drąsą, kad jokios aukos lietuviui nėra didelės. Labai aiškiai, labai drąsiai ir nedviprasmiškai smerkia okupantų vokiečių administracijos veiksmus Lietuvoje, vykdomus lietuvių, lenkų, rusų, žydų ir visų kitų tautybių žmonių atžvilgiu. Lietuvos didžiavyriai diplomatinio dokumento pabaigoje okupantų prašo sustabdyti Lietuvos žemių kolonizaciją ir grąžinti ją, neatsižvelgiant į jų tautybę.

Šis istorinis Memorandumas, įteiktas okupacinei valdžiai, tapo pasipriešinimo nacių siekiams ir pasiaukojimo bei lietuvių tautos savigarbos ir ypatingos drąsos pavyzdžiu. Memorandumas ir jo signatarų drąsa padėjo mūsų tautiečiams labai sunkiu okupaciniu laikotarpiu būti labiau susitelkusius, elgtis žymiai drąsiau, ryžtingiau ir išmintingiau. Niekas iki šiol neskaičiavo, nerinko ir niekuomet tiksliai nesuskaičiuos, dėl mums visiems žinomų istorinių aplinkybių, kiek Memorandumo signatarų drąsos įkvėptų žmonių ryžosi drąsiems žygiams ir padėjo išsigelbėti nelaimingiesiems nuo mirties nežmonišku nacių laikotarpiu. Šis Memorandumas įkvėpė ir Lietuvos vietinės rinktinės karius lietuvius pasipriešinti okupacinės Vokietijos valdžios norams juos įjungti ir tarnauti nacių Vokietijos ginkluotuose pajėgose. Lietuvos vietinės rinktinės kariai į nacių organizuojamą mobilizaciją neatvyko.


                                                                 Okupantų vokiečių reakcija

Visi Memorandumo signatarai gestapo buvo tuoj pat sulaikyti ir tardomi. Vokiečių administracija Lietuvoje, žinodama prof. J. P. Aleksos ir dr. K. Griniaus populiarumą mūsų krašte, norėjo, kad jie savo vardu paskelbtų okupantams vokiečiams palankų atsišaukimą į lietuvių tautą. Lietuvių pogrindinis antinacinis laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“, 1943, kovo 23 dieną rašė: „Tebūna mums pavyzdžiu du Lietuvos vyrai: dr. K. Grinius ir prof. J. Aleksa, kurie, nors buvo suimti, Gestapo pasiūlymą paskelbti atsišaukimą į Tautą, – griežtai atmetė. Jie sutiko būti tremiamais, bet nesutiko eiti prieš Tautos valią, Tautos ir Lietuvos interesus.“

Dr. K. Grinius dėl senyvo amžiaus, ligų ir kitų aplinkybių buvo ištremtas į gimtąjį Selemos Būdos kaimą. Prof. J. P. Aleksa su prof. kun. M. Krupavičiumi 1942 m. pabaigoje buvo ištremti į Vokietijos miestą Eitkūnus ir uždaryti į kalėjimą. Vėliau vokiečiai juos perkėlė į Tilžę.  Čia jie vėl buvo tardomi vokiečių gestapininkų. Čia tardymai vykdavo iki visiško kalinio išsekimo. Tačiau šį kartą mūsų tautiečiams nusišypsojo laimė – jų bylos pradingo ir Tilžės saugumo vadovai nepriėmė griežčiausių sprendimų. 1943 m. rugpjūčio pabaigoje vokiečių saugumas prof. J. P. Aleksą ištrėmė į Berlyną, o 1943 m. gruodį naciai prof. kun. M. Krupavičių internavo Regensburge.


                                           Memorandumo šviesa vakar, šiandieną ir rytoj

  Apie šį Memorandumą buvo paskelbta ir lietuvių pogrindžio spaudoje, kuri buvo platinama visoje Lietuvoje. Žinia apie dr. K. Griniaus, prof. J. P. Aleksos ir prof. kun. M. Krupavičiaus suėmimą greitai pasklido po visą Lietuvą. Generalinio komisaro Teodoro Adriano fon Rentelno adresu ėjo laiškai ir peticijos, ginančios šiuos drąsius Memorandumo signatarus. 1943 m. sausio mėn. lietuvių pogrindžio laikraštyje ,,Laisvės kovotojas“ straipsnyje ,,Jie visad kovojo už lietuvių teises“ buvo parašyta: ,,Šie trys Lietuvai daug nusipelnę vyrai pasirodė esą verti jau anksčiau jiems suteikto visos tautos pasitikėjimo, nes drąsiu savo memorandumo turiniu aiškiai rizikavo užgauti okupacinę valdžią ir užsipelnyti sau negailestingo keršto... Šių žilagalvių idealistų žygis tik paskatins mus dar tvirčiau įsikabinti į savo žemę, kad vėtras pernešę pasiliktume tvirti savo laisvės kovoms.“   

Istorinė atmintis – būtina tautos išlikimo sąlyga. Tad neištrinkime iš Lietuvos valstybės istorijos vieno šviesiausio Antrojo pasaulinio karo metais trijų lietuvių žygdarbio. Šis Memorandumas yra vienas iš šviesiausių politinių ir diplomatinių dokumentų Antrojo pasaulinio karo metais visos Europos istorijoje. Toks oficialus pasipriešinimo dokumentas, Antrojo pasaulinio karo metais parašytas Lietuvoje ir įteiktas okupacinei vokiečių valdžiai, – vienintelis. Buvęs Lietuvos ambasadorius JAV dr. Žygimantas Povilionis 2017 rašė: „Šiandien sunku suvokti šių asmenybių pilietinę ir tiesiog žmogiškąją drąsą: 1942-ųjų lapkritį, kai nacių kariuomenė okupuotose valstybėse šeimininkauja ciniškai ir žiauriai, kai siaučia holokausto šmėkla, buvęs Lietuvos valstybės vadovas dr. K. Grinius ir du buvę Lietuvos ministrai prof. J. P. Aleksa ir kun. M. Krupavičius prabyla. (...)  Už šį laisvės žodį dr. K. Grinius, kun. M. Krupavičius ir prof. J. P. Aleksa sumokėjo didžiausią – laisvės kainą. (…) O kartu tai – žinia ir šiandienos Lietuvai: ir baisiausiomis sąlygomis žmogaus priedermė – išlikti žmogumi. Karai prasideda ir baigiasi, prievarta išsisemia, imperijos subyra, o jų vadai ir vadukai sulaukia gėdingo atpildo. O tikrieji žmogiškumo saugotojai, šaukliai ir nešėjai lieka su mumis amžinai. Todėl jų vieta – ne tik konferencijose ir knygose, bet ir mūsų mintyse, žodžiuose, darbuose, mūsų širdyse. Per štai tokius jubiliejinius minėjimus ir kiekvieną dieną.“ Prof. Jonas Butkevičius 2020 m. rašė: „Dr. K. Griniaus, profesorių J. P. Aleksos, M. Krupavičiaus 1942 m. lapkričio 9 d. (įteiktas lapkričio 14 d. – V. A.) Memorandumas yra šių garbių Lietuvos žmonių aukščiausio pilietiškumo pavyzdys visai mūsų tautai. Jie, rizikuodami savo gyvybe, šiuo Memorandumu siekė apginti savo Tėvynės Lietuvos laisvę. Svarbu ir tai, kad jie gynė visų šalies gyventojų nepriklausomybę, nepaisant jų tautybės. Tai žygdarbis, kuris aukso raidėmis turi būti įrašytas į mūsų tautos istoriją! Jų iškelta Tėvynės laisvės gynimo idėja vadovavosi Lietuvos partizanai, paaukoję savo gyvybes kovoje už Lietuvos nepriklausomybę. Šios laisvės idėjos peraugo į Baltijos kelią, į Lietuvos Sąjūdžio susikūrimą bei jo veiklą ir suteikė jėgų mūsų tautai prieš 30 metų atkurti Tėvynės Nepriklausomybę. Memorandumas mūsų tautai nutiesė kelius į laisvę, kuri suteikė mums galimybę gyventi pilnakraujį gyvenimą. (...) Memorandumo signatarų indėlis į kovą už Lietuvos laisvę dar nėra pilnai išanalizuota ir įvertinta istorijos mokslininkų. Šių signatarų Memorandumas, turėtų būti pavyzdžiu, ugdant tautos patriotiškumą mokymo įstaigose.“

 

 

 



Valentinas Aleksa






Comments

popular

Aš nepamesiu savo kalbos

Mackinac Island pripažintas vienu gražiausių miestų Amerikoje

„Costco“ didina kainą už narystę