Nueina užmarštin giminių ir artimųjų susiėjimai draugėn
Jau nuėjo…
Aš nežinau, ar tai gerai?
Neliko poreikio namuose laikyti servizus 24 asmenims, gražius stalo įrankius, indus, "fušerius", paauksuotas stiklines, atsargines taburetes arba ilgą, švariai nuobliuotą lentą, kuri staigai buvo paverčiama suoleliu, ant kurio susėsdavo 5 ar 7 svečiai.
Nereikia laikyti didelių puodų, sudedamų stalų.
Nereikia gražių, "atsarginių" rankšluokščių, pagalvių, "odijalų", jeigu svečiams po baliaus tektų pernakvoti.
Visa tai tapo nemadinga atgyvena.
Šiais laikais paprasčiau svečius pakviesti į kavinę, užtenka pasipuošti pačiam ir atsisėsti tų svečių tarpe.
Nereikia bėgioti su lėkštėmis ir kiekvienam stengtis įtikti.
Su papročiais kartu išeina ištisa kultūra, ištisa epocha…
Sekmadienio atlaidai, pasisvečiavimas po mišių, kaimo vestuvės, krikštynos, giminių susitikimai…
Ir darosi liūdna.
O juk būdavo gera susieiti, susitikti visai giminei, išragauti 100 visokių mišrainių rūšių, be kurių stalai nebuvo įsivaizduojami.
Be susėdimo prie stalo giminių suėjimai nebuvo įsivaizduojami.
Būdavo gera baliaus metu žiūrėti į keptą "zuikį", kuris būtinai turėjo stovėti ant stalo, nors beveik niekas jo nevalgydavo.
Į rūkytą vištą, kurios gabalai buvo sukrauti į "kalną" ir viršuje papuošti žalumynų šakele.
O koks iškilmingas buvo karštų patiekalų nešimas ant stalo: balandėliai, kotletai, šonkauliukai, vėdarai…
Koks nenusakomas jausmas buvo jausti, kaip skrandyje viskam trūks vietos ir kokia graži tradicija buvo kažką svečiui įdėti jį išlydint namo.
O kaip šeimininkai ruošdavosi savo svečius priimti…
Tai - ištisa istorija. Kaime pjaudavo kiaulę arba reikdavo gauti mėsos ir kitų maisto produktų. Tai - viena. Sužinoti naujų receptų ir jais svečius nustebinti - tai antra. Kelias naktis nemiegoti, ruošti, kepti, rūkyti žuvis, daryti alų, marinuoti, virti, tušinti, prilupti kibirus bulvių, blizginti lėkštes, prailginti stalus, užtiesti juos staltiesėmis, sudėti ilgus suolus, kartais per naktį tekdavo perklijuoti tapetus naujais.
O kaip pagarbiai elgdavosi susirinkę svečiai…
Kaip jie juokėsi…
Kaip gražiai dainavo.
Po to prasidėdavo šokiai.
Kokia graži buvo akordeono muzika.
Kiek daug buvo pyragų, kompotų, juoko…
Kokia graži buvo mūsų vaikystė ir jaunystė.
Mūsų karta matė tuos vaišėmis nukrautus stalus pas mūsų tėvus ir pas jų gimines.
Mūsų jaunystė visa tai patyrė. Tai buvo graži tradicija.
Mes buvome tikri, kad tai tęsis visą mūsų gyvenimą.
Kad to užteks ilgam…
Deja, neužteko…
Viskas baigėsi.
Mūsų vaikai ir anūkai to jau nepajus ir nematys.
Kaimuose kur ne kur dar bandoma išsaugoti šią tradiciją, bet daugelyje kaimų to jau nėra.
O miestas tapo bejausmis, godus, šykštus, šaltas, uždaras ir kažkoks svetimas…
Daugelis turi giminių ir draugų, tik jau nežino, kur jie gyvena.
O jei ir žino valstybę, miestą ar rajoną - to ir užtenka…
O gal - net ir per daug.
Anūkai nepažįsta močiučių. Ir pažinti nenori…
Užtat mes visi tokie išsilavinę, protingi.
Užsidarę…
Ir labai vieniši…
Comments
Post a Comment