Kadrai, tapę istorija

1971 m. Jonas Kuprys padarė pirmąją nuotrauką su Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo tėvų nupirktu fotoaparatu.  1977 m. pradėjo maketuotojo darbą ,,Draugo” leidinių grupėje ir dirba iki šiolei.

,,Kai dirbi ,,Drauge”, kasdien suki galvą, koks bus kitas laikraščio numeris, kaip jį padaryti įdomesnį”, – sako laikraščio techninis redaktorius, maketuotojas Jonas Kuprys.

 

– Jonai, Chicago Čiurlionio galerijoje veikusioje parodoje ,,15 iš 65: parodos, susitikimai, žmonės” eksponuota per 100 tavo darbų. Ar esi suskaičiavęs, kiek iš viso kadrų turi sukaupęs savo archyve? 

–  Tikrai negalėčiau suskaičiuoti, nes vien filmų negatyvų turiu sukaupęs apie 40 tūkstančių. Fotografuoju nuo 1973 metų, kai buvau gimnazijos mokinys, o kai atsirado skaitmeniniai fotoaparatai, kadrų apskritai nebeįmanoma suskaičiuoti. Turiu apie 20 įvairios talpos standžiųjų diskų (hard drives). 

            – Minėtos parodos atidarymo metu jos sumanytoja Laima Apanavičienė papasakojo, kad tavo tėvai, prieš išvykdami į Ameriką iš vadinamosios DP stovyklos Vokietijoje už santaupas markėmis nupirko fotoaparatą. Ar tu juo fotografavai? 

–  Taip, bet iš pradžių tai dare mano mama. Todėl turime gan didelį mamos negatyvų archyvą, tik turėčiau juos peržiūrėti. Ji fotografuodavo šeimos šventes ir įvykius, mat neturėjo laboratorijos ir nesistengė įamžinti lietuvių bendruomenės įvykių. Beje, tas fotoaparatas yra šeimos relikvija, jį tebeturiu ir jis tebeveikia.

– Ką pirmiausia fotografavai? 

–  Gyvenau mieste, todėl pradėjau fotografuoti jo apylinkes – tuos nenugludintus vaizdus, miesto žmonių paveiktą gamtą: laužus, krūmus, vaizdus palei bėgius, kur būdavo numestas koks nors senas čiužinys…

– Kada tavo dėmesio centre atsirado lietuvių bendruomenės įvykiai?

–  Buvau ateitininkas, gal apie 16 metų, o Cicero miestelyje, kur gyveno mūsų šeima, šios organizacijos veikla buvo rimtai išplėtota: vykdavo agapės, vakaronės, todėl pirmiausia tuos renginius ir fotografavau. Vėliau manęs paprašė, kad fotografuočiau ir ,,Draugui”. 

– Kiek dabar turi fotoaparatų?

–  Per 30. Kai kuriuos jų man dovanojo žmonės: kas turėjo seną fotoaparatą, atidavė man. Be to ir aš pats, apsilankęs kokiame nors ,,estate sale” ir aptikęs nebrangų, bet gerą fotoaparatą,  jį nusipirkdavau. Taip susirinkau tą kolekciją.

– Vis dėlto, baigęs mokyklą, pasirinkai ne fotografijos, o gamtos mokslų studijas.

–  Pradėjau studijuoti anglų literatūrą, bet greitai mečiau ir perėjau į biologiją, įgijau šios specialybės bakalauro laipsnį. Labiausiai domėjausi entomologija – vabzdžiais, vabalais. Turiu nemažą jų rinkinį, nors dabar jau mažiau renku. O kalbant apie literatūrą, pirmoje gimnazijos klasėje parašiau apysaką. Tada literatūros mokytojas pasakė: ,,Tu gerai rašai. Gali daugiau neateiti į literatūros pamokas, tik kuo daugiau rašyk”. Tad ir dabar dar turiu dėžę senų mokykloje parašytų apysakų. Beje, rašyti mane skatino ir tėvas. Jis elgėsi kitaip nei kiti tėvai, raginę savo vaikus rinktis gerai apmokamas profesijas: inžinierių, gydytojų. Tačiau tos apysakos taip ir liko vien mokyklos laikų užsiėmimas, mat kai buvau antro kurso studentas, mano tėvas mirė nuo infarkto, o aš susikoncentravau į biologijos mokslus.

Dar pamenu, kad pradžios mokykloje mes, kaip ir daugelis tuometinio jaunimo, sukūrėme ,,gaujas" (gangs). Taip mūsų klasėje atsirado dvi ,,gaujos”: biologų ir astronomų. Tačiau  tarpusavyje kovojome ne kumščiais, o diskutuodami, kuri mokslo šaka tarp jų svarbesnė.

– Vis dėlto nepasirinkai nei rašytojo, nei su biologijos mokslais susijusios specialybės, o pasukai kita kryptimi. Pastarosios parodos metu ne kartą buvai pavadintas metraštininku, mat esi sukaupęs daug fotografijų iš JAV lietuvių gyvenimo, jų veiklos. Dalis tų fotografijų atspindi istorinius lietuvių gyvenimo įvykius.

–  Visuose renginiuose, kuriuose lankydavausi, fotografuodavau. O tų renginių tikrai buvo daugybė: įvairių demonstracijų, dainų ir šokių švenčių, piknikų… Turiu užfiksavęs, pvz., Marquette Parke vykusiais Lietuvių dienas, fotografavau  Kazį Lozoraitį, Audrį Juozą Bačkį  (beje, abu jau išėję Anapilin), iš Lietuvos į JAV prasiveržusį Simą Kudirką, kai jo pabėgimo iš sovietų laivo istorija sukėlė ant kojų Amerikos lietuvius. Turiu užfiksuotus JAV lietuvių mitingų dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kadrus, taip pat tuometinio Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio atvykimą į Chicago.

– Kokie kadrai įdomiausi tau pačiam? Kuriuos norėtum eksponuoti, parodyti žmonėms? 

–  Prieš 15 metų esu surengęs parodą ,,Amerikos lietuviai”, joje buvo parinkti kadrai su užfiksuotais įdomiais istoriniais įvykiais. Turiu ir žmonių portretų, tačiau jiems nebuvo pozuota, nebuvo parinktas specialus apšvietimas. Tai buvo netikėtai ,,pagauti” akimirkos portretai.

Antroji, Chicago Čiurlionio galerijoje eksponuojama paroda, nebuvo ,,mano” paroda. Ji skirta L. Apanavičienės vadovavimo Čiurlionio galerijai 15 metų sukakčiai. Tai daugiau dokumentinė paroda, pasakojanti apie galerijos gyvenimą, joje vykusius renginius ir juose apsilankiusius žmones. Jeigu rengčiau dar vieną parodą, rinkčiau, gal tuomet galėčiau atsakyti, ką norėčiau atskleisti lankytojams. Norėčiau, kad žmonės, žiūrėdami į nuotraukas, atpažintų laikmetį ir konkretų įvykį ar jame dalyvavusius asmenis, kad tai būtų ne tik vaizdas, bet ir istoriniams archyvams tinkamas kadras.

– Ar turi sau įdomiausio kadro istoriją? O gal turi mėgstamiausią kadrą?

–  Viename mano pirmųjų kadrų yra generolas Stasys Dirmantas su Lietuvos vėliava. Man patinka šis kadras: tas jo žvilgsnis, vėliava ir pats generolas, sėdintis kabriolete parado metu…

Yra ir kitas kadras, kuriame lietuviai Dainavos stovykloje kelia kryžių: tarp jų – dr. Kazys Pemkus, dr. Antanas Razma, dr. Petras Kisielius, kunigas Stasys Yla… Tokia ikoniška nuotrauka. Abi nuotraukos rodytos parodose. 

– Beveik 50 metų fotografuoji, surengei šešias parodas, iš jų – dvi dideles.

–  Nėra lengva surengti parodą. Nedidelės parodos buvo surengtos Lietuvos respublikos konsulatuose Chicago ir New Yorke, Lietuvo respublikos ambasadoje Washingtone, ,,Sielos” galerijoje. Pirma didesnė paroda buvo tuo metu, kai jau galėjau suskaitmeninti negatyvus ir nuotraukas spausdinti spausdintuvu.

Kaip minėjau, trejus metus studijavau biologiją, bet kai įgijau biologo specialybę, nepanorau dirbti laboratorijoje. Todėl ieškodamas įdomesnio užsiėmimo, pasirinkau fotografijos studijas. Kadangi jau turėjau padaręs nemažai nuotraukų, stodamas į IIT Institute of Design, pristačiau jas. Ir buvau priimtas, tad mokiausi ir dirbau ,,Drauge”.

– Koks buvo tavo diplominis magistro darbas?

–  Pradžioje rengiausi daryti darbą, susijusį su JAV lietuvių gyvenimu. Tačiau instituto profesoriai nebuvo labai sužavėti tokia tema, patarė ieškoti originalesnio sprendimo. Po metų grįžau su idėja, kad galėčiau dirbti ,,Drauge” ir tuo pat metu fotografuoti. Žinojau, kad esu reikalingas redakcijai. 

Tada man šovė į galvą, kad galėčiau pasinaudoti ,,Draugo” turimais dideliais fotoaparatais ir magistro darbe sujungti abi savo įgytas profesijas – biologiją ir fotografiją. Ėmiau fotografuoti gana neįprastus, bet estetiškai įdomius vaizdus. Tokią temą pasirinkau todėl, kad iki tol niekas to nebuvo daręs. Kai dėstytojai išvydo mano diplominį darbą, jie buvo šiek tiek šokiruoti tų vaizdų ir sakė: ,,Neatrodė, kad galėtum taip fotografuoti”.  Mano diplominio darbo fotografijos buvo eksponuojamos institute. 

– Kas tave atvedė į ,,Draugą”? Galbūt fotografija?

–  Ne. Tuo metu, apie 1975 metus, redaguoti žurnalą ,,Ateitis” perėmė kunigas Kęstutis Trimakas ir į redakciją pakvietė grupę jaunų studentų. Buvau pakviestas fotografuoti. ,,Draugas” pradėjo keisti leidybos technologijas, o naujosioms reikėjo fotografijos specialisto. Tuo metu Chicago ir šio miesto apylinkėse veikė trys lietuvių spaustuvės: M. Morkūno, V. Vijeikio ir ,,Draugo”, į kurį daugelis kreipdavosi dėl papildomų leidybos darbų.

Tuo laiku ,,Ateitis” buvo leidžiama 10 kartų per metus ir nebuvo specialistų, kurie šį žurnalą sumaketuotų. Sutikau padėti maketuoti ,,Ateitį”, kad žurnalas išeitų laiku ir 1979 metais pradėjau dirbti kaip maketuotojas. Bet tuoj atsirado ir kitų prašymų: kai kam padėti išleisti knygą, kai kam dar ką nors.

– Dirbti maketuotoju pradėjai daugiau nei prieš keturis dešimtmečius ir iki šiol tai darai. Ar per tą laiką nekilo minčių keisti darbą?

–  Man buvo įdomu jį dirbti, nes darbo specifika per tą laiką vis keitėsi: atsirado vis naujos technologijos, kurias reikėjo perprasti. Jeigu nebūtų buvę nuolatinės kaitos, tiek laiko nebūčiau išbuvęs. Kai buvo pereita prie naujos kompiuterinės sistemos, tapo labai įdomu dirbti, turėjau savarankiškai ją perprasti: kartu parinkome ir įsigijome modernias technologijas ,,Draugo” redakcijai. 

– Tiek metų dirbdamas ,,Drauge” tampi leidinio istorijos dalimi. Prisimeni kartu dirbusius žmones, svarbius įvykius… Galbūt bėgant laikui reikėtų įprasminti savo darbą? Ar turi kokių nors planų?

–  Vos pradėjęs dirbti ,,Drauge”, galvojau, kad padirbėsiu iki kokių 30 metų ir eisiu kitur. Buvo tokie laikai, kai atrodė, kad ,,Draugas” nebeišgyvens, reikės nutraukti jo leidybą. Tačiau laikraštis vis gyvavo, jame dirbo daug įdomių žmonių. Buvo metas, kai pasirodė ir kitų lietuviškų laikraščių, turėjusių ambicijų ,,nušluoti” ,,Draugą”. Tai kėlė mano pyktį, todėl nusprendžiau neapleisti redakcijos. Tikriausiai tą patį jautė ir mūsų ištikimi skaitytojai,  prenumeravę ,,Draugą”, skaitę jį ir aukoję redakcijai. Situaciją pakeitė ir ,,Draugo” fondo įsteigimas. Visa mūsų šeima yra susijusi su ,,Draugo” redakcija: mano sesuo Vida yra ,,Draugas News” ir ,,Ateitininkų” skyriaus redaktorė, brolis Saulius  –  ,,Draugo” tarybos narys, o mūsų šviesaus atminimo mama daug aukojo laikraščio redakcijai. 

– Jonai, kas tau dabar svarbiausia gyvenime?

–  Man svarbu gyventi. Po mano patirtos širdies operacijos ankstesni rūpesčiai prarado savo prasmę. Supratau, kaip puiku būti šioje žemėje ir gerai jaustis. Todėl vos grįžęs iš ligoninės po operacijos, ėmiau rengti ,,Draugo” kultūros priedą. Supratau, kokia didelė laimė turėti draugus ir šeimą. Turiu tokią šeimą, savo „gentį“, kuri yra gyvybinga, nes joje – daug atžalų, brolio Sauliaus anūkų. 

– Koks dabar esi žmogus: tas, kuris mato apytuštę, o gal – beveik pilną stiklinę? 

–  Visuomet matau tik pilną stiklinę, kurios niekaip nespėju išgerti…

 

 Virginija Petrauskienė

 

Interviu publikuotas „Drauge“ 2022-ųjų lapkričio 24–26 d.

 

Nuotraukos iš J. Kuprio asmeninio archyvo:

DSC  4991 – Fotografas Jonas Kuprys.

 

Jono darbo kambarys „Drauge“.

 

Vienas pirmųjų Jono kadrų, kuriame įamžintas automobilyje pravažiuojantis generolas Stasys Dirmantas, laikantis lietuvišką trispalvę.

 

Fotografijų parodos atidarymas Lietuvos respublikos generaliniame konsulate Chicago. Parodos autorių J. Kuprį sveikina tuometinis Lietuvos respublikos generalinis konsulas Chicago Marijus Gudynas (k.).

 

Jono Kuprio fotografijos parodos „Mes esame lietuviai“ atidarymas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje 2007 m.